Mes visi esame patyrę šiuos du jausmus: meilės baimę ir drąsą mylėti.
Meilės baimė mus stabdo nuo bandymo patirti tą meilės svaigulį, bet taip apsaugo nuo nusivylimo. Drąsą mylėti mus meta į svaiginantį jausmų sūkurį, bet drąsą mylėti nepasirūpina saugumu ir pasekmėmis. Ir savo gyvenime mes nuolatos savęs klausiame „ką pasirinkti?“
Apie meilės baimę
Mes taip dažnai savęs klausiame kodėl nesutinku, kodėl nerandu, kodėl nepatiriu?
Ir taip retai savęs paklausiame ar aš suteikiau, ar aš padėjau kitam patirtį nuostabų jausmą. Ar kitas šalia manęs yra laimingas, yra mylimas, yra gerbiamas?
Kas esu kito žmogaus gyvenime, ar mano buvimas kitam žmogui dovana, džiaugsmas, svajonių išsipildymas?
Kalbėdami apie meilę mes dažniausiai kalbame apie savo jausmus, savo problemas. Meilė mums yra tokia svarbi, jog mes net užmirštame, kad meilė iš tiesu tai ne aš, o visų pirma mes. Ir gal būt net ne mes, o tik ji arba jis ir tik vėliau aš.
Mes taip bijome būti įskaudinti, palikti, nuvilti, kad taupome save. Visu pirma laukiame kito iniciatyvos, ženklų, kad kitas irgi pasiruošęs mums duoti ir tik tada tartum sprinteriai išgirdę komandą startas mes puolame strimgalviais link savo išsvajoto tikslo.
O, kas jeigu meilė neturi tikslo, o kas jeigu mes atidavę viską, puoselėję savo santykius, prisitaikę prie kito žmogaus pasaulio liksime be nieko? O, kas jeigu po ilgų metų mus paliks. Mes liksime vieni. Ar tokia meilė yra beprasmiška, nevykusi, nelaiminga? Ar mes galime pralaimėjimu vadinti tą laiką kai mylėjome, kai buvome laimingi ir tikėjome, kad kita ar kitas šalia mūsų jaučiasi taip pat?
Ar vien tik todėl kad kažkas nepavyko ir meilė nutrūko, tai nubraukia viską kas buvo. Ir viskas buvo beprasmiška?
Apie drąsą mylėti
Manau, kad ne. Mes esame savarankiški žmonės, mes turime savo gyvenimą, savo patirtį, savo tikslus, savo gyvenimo prasmę, kurią sukuriame ir bandome įgyvendinti. Ir kai girdžiu kitų žmonių abejones, kai pats abejoju ar verta mylėti, ar verta išgyventi tą svaiginantį jausmą, ar verta patirti tą sunkiai nupasakojamą artumo ir vienybės su kitu būseną, ar verta tikėti kitu žmogumi, ar verta viską statyti ant kortos ir galbūt likti be nieko. Ir visada sau atsakau kad meilė tai ne istorija su laiminga pabaiga – tai istorija su laimingu tęsiniu.
Senatvėje noriu didžiuotis savimi ne todėl kad bijojau ir nedariau, bet didžiuotis savimi nes bijojau, dariau, patyriau nuostabių pačių brangiausių ir svaigiausių akimirkų, nusivyliau, bijojau ir vėl bandžiau. Ir senatvėje pažvelgęs į savo praeiti noriu būti ramus, kad pabandžiau. O, visa kita priklauso ne tik nuo manęs
Saulius Garbenčius
Lektorius. “Paskaitų Klubo” įkūrėjas ir vadovas. Praktinio seminaro “Kaip įveikti gyvenimo sunkumus, nepalūžti, atsitiesti ir pradėti viską iš naujo” autorius.