Tu nieko neturi. Viską tik laikinai pasiskolinai.


Gyvenimas tave užliūliavo ir suteikė iliuziją, neva tu „turi“. Pinigus, namus, automobilius, padėti, prestižą. Bet, namas gali sudegti, automobilį pavogti, prestižą ir padėti gali prarasti akimirksniu, pinigus iššvaistyti.

Įsivaizduok, kaip tau reikėtų išaiškinti antikos žmogui, kad tu turi pinigų, rodydamas jam plastikinę banko kortelę. Kaip išaiškintum sąvoką „turiu“ pinigus. Į prašymą parodyti juos, ką atsakytum. Jie yra, bet kur. Ar galima juos paliesti? Kur yra tavo pinigai, ar tu juos iš tiesu „turi“?

Tu nieko neturi. Tai ką tu turi vadinasi „turėjimo iliuzija“.

Juk nieko, ką turi, su savimi pasiimti negalėsi. Savo mirties akimirka būsi toks pats bejėgis, nuogas ir nieko neturintis, kaip tą akimirką kai gimei. Lygiai toks pats, tik senesnis ir ne toks gražus.

Tu nieko neturi, tik laikinai pasiskolinai. Atėjai tuščiomis ir išeisi tuščiomis. Ką su savimi pasiimsi mirties akimirka? Nieko. Todėl mintis, kad nieko neturi, bet tik laikinai pasiskolinai yra teisinga, nors ir nelabai maloni.

Viskas ką turi yra laikinai tau paskolinta, tau iškeliavus iš šio pasaulio, kiti tavo daiktus tik laikinai priglaus, tik trumpam pasiskolins.

Laikini ne tik daiktai, bet ir žmonės

Laikinai „turi“ ne tik daiktus, pinigus, valdžią, bet ir žmones. Tu „neturi“ draugų, vaikų, žmonos, šeimos. Jie, kaip ir tie daiktai yra tavo gyvenime laikinai mums „paskolinti“, o tiksliau jie tik laikinai šalia mūsų. Vaikai užaugs ir paliks gimtuosius namus, vyras, žmona gali susirasti kitus partnerius, draugai nutols. Nieko „neturi“, tik laikinam „gavai“ juos savo gyvenime. Jie tik laikinai šalia tavęs. Ir būk budrus, nes tau paskolinęs tuos dalykus, savininkas vieną dieną, anksčiau laiko, gali juos paprašyti sugrąžinti.

Vertink ką turi, bet neįsikabink, nes..

Tu atėjai tuščiomis, tu ir išeisi tuščiomis.

Stoicizmas. Kiti tekstai.