Tu šventai tiki savo nemirtingumu. Kitiems tai nutinka, tau niekada taip nebus. Niekas, niekada nepasibaigs. Viskas tęsis labai ilgai. Ko gero tai didžiausias ir maloniausias melas kurį sau kartoji ir kuriuo taip šventai tiki. Todėl pripažink savo laikinumą.

Tačiau tu nežinai, kada sustos tavo širdis. Ne tau tai spręsti. Tu gali tik nuspręsti, kaip nori gyventi šią akimirka. Nedaugiau. Todėl, pripažink savo laikinumą.

Dėl to stoikai pataria kiekvieną dieną gyventi, kaip paskutinę.

Stoikai apie laikinumą. Pripažink savo laikinumą

Romos imperatorius Markas Aurelijus nuolat primindavo sau, kad jei tai paskutinė gyvenimo diena, nereiškia kad gali gyventi, bet kaip. Šėlti ar kitaip kraustytis iš proto. Priešingai, toks požiūris skatina sau priminti, kad gyvenimas laikinas. Kaip ta valanda, kuri ateina, bet neišvengiamai ir praeina. Priminimas sau apie gyvenimo laikinumą suteikia progą išskirti svarbiausiu dalykus. Kas iš tiesu svarbu, o kas tik trukdis, nevertas dėmesio.

Kaip gyvenimo laikinumo suvokimas padeda labiau pamėgti gyvenimą?

Priminimas apie gyvenimo trumpumą, nepakeis tavo veiksmų, bet pakeis tavo vidinę būseną atliekant kasdienius veiksmus. Mirtingumo suvokimas leidžia giliau pasinerti į kiekvieną veiklą. Laikinumas neišgąsdina, laikinumas suteikia laisvę. Laikinumo suvokimas leidžia atsisakyti beprasmiškų pasirinkimų ir susikaupti ties tikrai jums svarbiais dalykais.

Laikinumo suvokimas moko vertinti didžiausią prabangą kurią turime, bet kurios niekada nevertiname – kvėpuoti, matyti, jausti, patirti. Prabangą jausti ir mėgautis paprasta būties dovana. 

Todėl pažvelk tiesai į akis ir pripažink savo laikinumą.